9,1 km. PIENAGALYS. Kalvos šviesa

Pienagalys pirmą kartą raštuose paminėtas 1765 m. – tada dar vadintas Salagaliu. 1923 m. šiame sodžiuje buvusios 25 sodybos su 115 gyventojų.

Pienagalio pakrašty pakelėj kalvos viršūnė, pušaitėmis apkaišyta. Tarp jų tapybiškiausias sausas šakomis išraitytas stuobrys. Aplinkui – epidemijų, sunkmečių, baisiųjų ligų nukamuotųjų, kuklių senelių kapavietė. Laidota čia gausiai, vos per du XIX amžiaus pradžios dešimtmečius net 39 sodiečiai čia amžinąjį atilsį surado. Iš paslaptingos Troškūnų parapijos mirusiųjų metrikų knygos sausais nupilkėjusiais puslapiais išlesiotas sąrašas su Pienagalio žmonių pavardėmis šio kaimo vaiko Virginijaus Strolios sumanymu turėjo įpaminklinti medžio drožėjo Jono Tvardausko išskobtą kryžių su kenčiančios, verkiančios motinos figūra.

Kai tai įvyko, buvo 2003-ųjų rugpjūtis, iš ryto dulkė smulkus lietutis. Čia pat, ant kalvos, buvo aukojamos Šv. Mišios už jau mirusius ir gyvus Pienagalio kaimo bei kitų Latavos pakrančių sodžių gyventojus. Iškeltas rankose ostijos paplotėlis, brangiai spindintys ir šnarantys drabužiai ir liesas, kampuotas, tarsi liepsnų paliestas kryžiaus karų vienuolio riterio kunigo veidas. Giesmė, maldos ir padėkos nuo Pienagalio kalvos kilo į dangų.

Dažnai čia ūžauja vasaros šaltvalandėmis pakilęs vėjas, lenkia prie žemės retus ir kupstais suaugusius žolynus, mėlynus varpelių žiedelius.