14 km. PALATAVYS. Amžių karalystės kryžkelės
Palatavio kaimas visiškai išnykęs, telikusi vienintelė Dalindos – Juodelio gryčia, o 1923 m. ten 4 sodybose gyvenę net 27 žmonės.
Ypatinga vietovė ten, kur kryžiuojasi keliai, senieji smėliakeliai, matę didžiųjų kunigaikščių laikus, atmenantys mūsų karalystę. Byrantis smėlis, kartais tamsus, kartais raudonas nuo mūsų priešų ir brolių kraujo.
Ties kryžkele – skulptūrinė kompozicija it kelrodė rodyklė. Tikslus meistro Rimanto Zinkevičiaus pjūvis. Net keistai tiesu, tobula, kur poetiško vingio akis kartais pasiilgsta. 2017-ųjų rugpjūtį šį paminklą krikščioniui Karaliui iš trijų kuorų vandens lašais pašventino kataliko kunigas kan. Saulius Filipavičius iš Troškūnų, palaimino žodžiu, kuriame sutilpo ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis. Juk čia ir mūsų karalystė.
Čia pat ir žaliu kalvynu stūksantis šilas paslaptingasis. Palatavio kaimelio likučiai – tai ilga, bet jau negyvenama troba, prie smėlėto keliuko – smulkių ir atkaklių pušaičių ir kitokių medelių krūmyno gožiamas milžiniškas ąžuolas, akmuo, plačią kaktą iš vėsios gelmės iškišęs, vis dar raudonomis uogomis gyvas serbentas ir prie alyvų krūmo kasmet žiedus išskleidžianti lelija.
Ir jau čia pat – Palatavio piliakalnis, šimtmečiams prapuolęs ir pagaliau surastas tik 1997 m. vasarą.
Tikrai čia. Šio kalno papėdėje, Latavos-Letuvos-Lietuvos slėnyje, 1253 m. vasarą, greičiausiai Šv. apaštalų Petro ir Povilo šventėje, vykusios karūnacijos iškilmės. Iš storiausių gintaro spalvos sienojų suręstos katedros šviesa, du vyskupai, šnabždantys lotyniškai palaiminimo ir krikščionių dievo globos formules. Besišypsantis Andrius Štirlandas – tai jis iš Rygos karūnas Mindaugui ir jo pačiai Mortai atgabeno. Smagus, nes žino, kad atsidėkodamas naujasis karalius Livonijos ordinui nemenkus plotus lietuviškų žemių užrašys. Sutartyse šiose tad ir išliks šio dvaro – Lietovijos vardas.
Neilgai karaliavo, vėl prie senųjų dievų bočiai sugrįžo, karalių gi nužudė – raudonas iki šiolei šilo keliukų smėlis…