5 km. LYDŽIAI. Senųjų kapinių pasaka

Senųjų kapinaičių alyvų pasaka nūnai išretinta, didelių medžių dar užsiliko. Mediniai vartukai, iš abiejų pusių suveriami, akmenų tvora iš visų pusių ir paminklai, kryžiais bei paprastais akmenimis dūlantys.

 Dar ir dabar čia kai ką palaidoja, į giminės kapą paguldo. Kalvos viršūnėje iš nurudavusio metalo išlietas obeliskas, kaukolė kraupioji, raidės lenkiškos apie tai, kad čia kape amžinajame ilsisi ponas Ivanauskas ir jo artimieji. Kryžius buvo nulaužtas nuniokotas, kai kažkokie piktadariai – tegul juos Dievas nubaudžia – iškilnojo laiptų akmenis, į rūsį įsilaužė, bet vargu ar prie karstų ir juose geidžiamų įkapių prisikasė – mat, jau sovietmečiu po paskutiniojo palaidojimo kapavietės anga buvo užlieta betonu.

Senojo burtininko Juozo Tuskenio trobelė stūkso ant kalnelio. Seniai jau jisai amžinybės soduose burtauja, bet iš atminties vis dar kyšo jo liesas, raukšlių paveikslais spindintis veidas, veik pliko pakaušio spindesys ir toks panašumas į senovės Indijos žynius-atsiskyrėlius. Kiekvienas žodis pasvertas, lėtai, įtaigiai tariamas, o ant stalo storos odiniais viršeliais krikščioniškos knygos, lenkiškai surašytos – mat, išminčius keliais „liežuviais“ kalbėjo ir skaitė…