9,8 km. KIAUŠAGALYS. Amžinybės vartai

Paslaptingas Kiaušagalio vardas sodžiui prilipęs po to, kai uogauti išėjusią mergaitę raiste nutvėrė meška: užsmaugė ir prakando kiaušą. Surašant 1923 m., kaime suskaičiuota 18 sodybų su 78 gyventojais.

Tikėjimu, išmintimi ir fantazija turtingas tas pats medžio meistras Jonas Tvardauskas, papuošęs gretimo Pienagalio kapines, pasiūlė šias Kiaušagalio senkapį įprasminti Amžinybės vartais, kryžiumi vainikuotais. Tad tarp išlakių pušų viršūnių savo grakščią kryžmę 2004 m. dangun iškėlė vartų kryžius. Kai žvelgi pro juos jau saulei vakaruose pasislėpus, tolyn į už plačiojo Latavos slėnio karališku vario raudonumu degančias padanges, pamanai, kad prie šitokių vartų teks sustoti ir tenai… Ką tuomet pasakys Šv. Petras raktininkas, kur tavo geri darbai, geri ketinimai, žmogau?.. Pastovi amžinybės kalno viršūnėje, pamąstai ir nusileidi žemyn į sumaišties kupiną pasaulį. Gal gerų darbų daryti…

Dievui, artimui savo, tėvynei… Čia pat, ties senąja Žarskų troba, po milžiniškomis senosios kaimo ūlyčios liepomis, rymo dar vienas stogastulpis, jau meistro Valento Survilos skobtas. Po kryžiumi išganinguoju – Dievo Motina Sopulingoji, savo Sūnų nukamuotą ant kelių pasiguldžiusi aprauda. Širdis gi jos septyniais kalavijais perverta, nežemiškų bruožų kenčiančiosios veidas. Tai paminklas Kiaušagalio jauniems ūkininkaičiams Jonui Budrevičiui, Antanui Meškeliūnui ir Antanui Žarskui, gimstančios Lietuvos šauliams, žuvusiems už tėvynę kautynėse su lenkų raiteliais 1920 m. lapkričio 22-ąją Troškūnuose. Nėra aukos kilnesnės nei mirtis tėvynę ginant, juk dangaus angelai jiems šlovės vainikus iš diemantų pina. Modernus stendas su šaulių atvaizdais ir istoriniu aprašu kiekvieną užklydėlį susimąstyti ir tėvynę mylėti, vardan jos teisingai gyventi žadina.