7,2 km. LATAVĖNAI. Okuličynė ir Baltakynė

Vietovė prie Latavos upelės minima rašytiniuose šaltiniuose nuo 1596 m. Nuo XVIII a. minimi du Latavėnų dvarai, kuriuose gyveno po kelias vietinių bajorų šeimas.

XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje vieną iš Latavėnų dvarų valdė Okuličių šeima, pasikeitė trys jos kartos, kol paskutinioji Jono Okuličiaus šeima XX a. viduryje buvo ištremta. Pirmojo pasaulinio karo metais Latavėnuose buvo apsistojusi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės našlaičių prieglauda.

Latavėnų Okuličių dvaras, nuo seno Okuličyne vadintas, sunykęs, išlikusios tik parko žymės. Liepų alėjos prievartėje pajuodęs rymo Okuličių giminės iniciatyva 1995 m. pastatytas atminimo kryžius –šeimai ir jų laimei skirtas, gyviems iš Sibiro tyrų sugrįžusiems atminti, niekada neapleidžiančiam Dievui pagarbinti. Kazimieras Okuličius (1869–1921) buvęs inžinierius, demokratas – prieš caro valdžią kovojęs, lietuviškąją ar bendros respublikos laisvės dvasią skleidęs. Kalbėta, kad jo šeima, iš katorgos baisiosios išpirkti jį norėdama, visas brangenybes paaukojusi – išpirka buvusi tokio pat svorio, kaip pats ponas, aukso maišas. Juzefa Okuličienė (1875–1935) – kooperatorė sumanioji, o jos sesuo liaudininkė varpininkė Felicija Bortkevičienė (1873–1945) – ilgametė „Lietuvos žinių“ redaktorė. Genialaus proto moteriškė, kuri, pasak amžininkų, puikiausia Lietuvos prezidentė galėjusi būti.

Okuličių giminės istorija – Sibiro tremtis, daugybė metų tolimame krašte ir laisvės viltis su teise išvažiuoti tik į Lenkiją. Metai Gdynėje ir amžinas gailestis paliktos Lietuvos, tų laukų lygiųjų, į kuriuos žvelgdamas Kazimiero ir Juzefos sūnus Jonas Okuličius (1904–1988) mėgo dainuoti: „Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai, lietuviai barzdočiai dūmoja…“ O dvarvietės vietoje originaliame stende eksponuojamos tiktai Okuličių meno kolekcijos, Jono Okuličiaus valia dabar saugomos Šiaulių „Aušros“ muziejuje, paveikslų kopijos.

1930 m. buvo įsteigta Latavėnų pradžios mokykla. 1936 m. rudenį mokslo metus ji sutiko nuosavose naujose patalpose su erdviomis klasėmis ir butu mokytojams. Šios patalpos buvo naudojamos ir XX a. viduryje, kai kaime veikė septynmetė, vėliau aštuonmetė mokykla, kol vėl liko pradinė, kuri 1979 m. buvo uždaryta. Šalia išlikusio pastato auga ąžuolas, kaip manoma, pasodintas 1936 m., atidarius šią mokyklą.

Latavėnuose buvęs ir didelis, progresyvus tarpukario naujalietuvio Juozapo Baltakio ūkis, kuriame pavyzdingai ūkininkauta, auginti veisliniai gyvuliai ir veikė pieninė. Joje nors ir rankomis sukama muštuve sviestą net ir eksportui gamino, valgė jį ne tik anglai, olandai ar prancūzai, bet ir košeriniu maistu besimėgaujantis žydai Palestinoje. Baltakių šeimoje užaugo ir vienuolika vaikų, žymiausias iš jų – Paulius Antanas Baltakis (1924–2019), pranciškonų vienuolis, kūręs lietuviškus vienuolynus Šiaurės Amerikoje, Lietuvių kultūros židinį Niujorke, pora dešimtmečių tarnavęs pasaulio lietuvių vyskupu, atkakliai savo misiją vykdęs.

Ištuštėjusioje Baltakių sodybvietėje stūkso po kryžiumi išskaptuota liaudiškojo Šv. Pranciškaus figūra, verslininko ir mecenato Virginijaus Strolios iniciatyva ir lėšomis pastatyta (autorius – medžio drožėjas Valentas Survila, 2011 m.).