0 km. TROŠKŪNAI. Baroko šlovės miestas

Vienas mažiausių Lietuvos miestų, išsaugojęs tokį savo statusą, įsikūręs abipus krašto kelio Anykščiai–Panevėžys, į pietvakarius nuo siaurojo geležinkelio Panevėžys–Anykščiai linijos. Pro Troškūnus teka Juostos upelė – Nevėžio dešinysis intakas.

Vietovė dokumentuose minima nuo 1506 metų, XVI a. minimas ir Troškūnų dvaras. Miesteliu tapo XVII–XVIII a., kai čia įsikūrė vienuoliai bernardinai. 1698 m. Troškūnai gavo turgaus privilegiją, 1748 m. – prekybos privilegiją. Nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. pabaigos miestelis vadinosi Vladislavovu, bet tarp vietinių žmonių nuo seno vartotas ir Troškūnų vardas. Jis yra asmenvardinės kilmės, nuo pavardės Troškūnas.

1897–1899 m. nutiesus siaurąjį (750 mm pločio vėžės) geležinkelį Panevėžys–Anykščiai–Utena–Švenčionėliai, į šiaurės rytus nuo miestelio buvo pastatyta Troškūnų geležinkelio stotis, sustiprinusi miestelio ūkinę svarbą regione.

Iki XX a. vidurio Troškūnai buvo valsčiaus centras, 1950–1959 m. – rajono centras, vėliau – apylinkės centras. 1956 m. Troškūnams buvo suteiktas miesto statusas, nuo 1995 m. Troškūnai yra seniūnijos centras. 2003 m. buvo patvirtintas Troškūnų miesto herbas (autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas pagal Arūno Tarabildos 1968 m. idėją): auksiniame lauke juodas puolantis šernas su sidabrine iltimi ir akimi.

Troškūnų miesto senamiestis (13 hektarų teritorija) nuo 2015 m. saugomas kaip regioninės reikšmės kultūros paveldo vietovė, pasižyminti archeologinėmis, architektūrinėmis, urbanistinėmis ir kraštovaizdžio vertybėmis.

Svarbiausias senamiesčio akcentas – 1774–1787 m. pastatyta vėlyvojo baroko stiliaus lotyniško kryžiaus plano 43 metrų ilgio ir 17 metrų pločio, 21,5 metro aukščio bažnyčios pastatas su 7 altoriais viduje. Šventorių juosia mūrinė tvora su metaliniais intarpais. 1800 m. buvo pastatyta ir mūrinė kvadratinio plano varpinė (architektas Pietras De Rosis), kuri 1890 m. buvo rekonstruota ir paaukštinta iki 43 metrų.

Troškūnų bažnyčioje yra seniausi, dar XVIII a. pabaigoje sumontuoti, Anykščių krašto vargonai, garsėjantys ir savo puošnumu: jie primena trijų vainikų karūną, papuoštą trimituojančių angelų ir arfa grojančio karaliaus Dovydo skulptūromis. Švč. Mergelės Marijos altoriuje yra istorinis, stebuklingu laikomas Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės paveikslas. Išvalytame ir rekonstruotame bažnyčios rūsyje XXI a. pradžioje įrengta kultūros renginių salė.

Kompleksą praturtina ir 1770–1794 m. šalia bažnyčios pastatytas mūrinis vieno aukšto U raidės formos vienuolynas. Troškūnų vienuolynas daugiau nei du šimtmečius buvo svarbus viso krašto kultūrinio gyvenimo objektas, vienuoliai daug prisidėjo prie gyventojų mokymo, pasipriešinimo caro valdžiai. Net ir 1929–1937 m. Troškūnuose buvo įsikūrę vienuoliai pranciškonai, turėję čia naujokyną. Po Antrojo pasaulinio karo vienuolyno pastatas buvo nacionalizuotas, naudotas įvairiai ūkinei paskirčiai, vėliau apleistas. Tik 1989 m. grąžinus jį Panevėžio vyskupijai, Troškūnų vienuolyno pastatai kunigo Stasio Kazėno ir jį pakeitusio kunigo kanauninko Sauliaus Filipavičiaus iniciatyva buvo rekonstruoti bei pritaikyti visuomenės poreikiams.

Troškūnų kapinės yra pietrytiniame miesto pakraštyje, jose laidojama nuo XIX a. pabaigos iki šiol. Centrinėje kapinių dalyje yra medinė koplyčia, statyta 1790 m. vienuolių bernardinų. Šiose kapinėse šalia motinos ir sesers Juzefos Okuličienės palaidota knygnešė, visuomenininkė ir švietėja Felicija Povickaitė-Bortkevičienė (1873–1945), jos kapą ženklina skulptorės Dalios Zubovaitės-Paliukaitienės sukurtas akmeninis paminklas. Kapinėse yra šio krašto dvarininkų Okuličių giminės, taip pat vyskupo Pauliaus Antano Baltakio artimųjų kapai. Nuo 1989 m. kapinėse, toje vietoje, kur žvyrduobėse šalia senųjų kapų buvo užkasami XX a. viduryje žuvusių laisvės gynėjų palaikai, kuriamas Lietuvos partizanų atminimo memorialas, pastatyti 48 betoniniai kryžiai su įrašais (idėjos autorius – Eligijus Smetona).

1773 m. prie bernardinų vienuolyno buvo įsteigta pirmoji Troškūnų pradžios mokykla, 1786 m. pertvarkyta į apskrities mokyklą, 1807 m. paversta kolegija, paskui gavo gimnazijos teises, o nuo 1834 m. tapo Panevėžio bajorų mokykla, kol 1840 m. ji buvo perkelta į Panevėžį. Senamiesčio komplekse išlikęs senosios gimnazijos pastatas, dabar pritaikytas bendruomenės veikloms.

Daugiau kaip 1000 žuvusių Algimanto apygardos Žalgirio, Šarūno ir Kunigaikščio Margio rinktinių kovotojų atminti Troškūnų aikštės centre pastatytas akmeninis paminklas – skulptūrinė kompozicija „Atminimo vartai“ (autoriai: skulptorius Jonas Jagėla, architektė Audronė Kaušinienė, 1996 m.).

 

 

Minint Troškūnų 300 metų jubiliejų, šalia bažnyčios komplekso buvo pastatytas kryžius (autorius – Virginijus Grigas, 1998 m.). Minint Troškūnų valsčiaus pirmojo paminėjimo 500 metų sukaktį, miestelio pakraštyje iškilo stogastulpis seniūnijos globėjui Šv. Antanui (autorius – Žilvinas Kriaučiūnas, 2012 m.).

Troškūnuose keliautojams maisto ir kitų būtinų prekių pasiūlys dvi „Aibės“ sistemai priklausančios privačios parduotuvės (Nepriklausomybės a. 1 ir Nepriklausomybės a. 8). Nakvynei piligrimus priglaus Troškūnų Švč. Trejybės parapija vienuolyno pastatų komplekse.