32 km. ANYKŠČIAI. Šventosios skalaujamas kurortas

Aukštaitijos kurortinis miestas, įsikūręs prie Šventosios ir Anykštos upių santakos abipus Šventosios. Per miestą taip pat teka ir į Šventąją įsilieja jos kairieji intakai Piestupys, Šaltupys ir Marčiupys, dešinysis intakas Valaukis.

Nuo XIX a. pabaigos iki šiol miestą kerta veikianti siaurojo geležinkelio Panevėžys–Anykščiai–Rubikiai linija, senojoje geležinkelio stotyje veikia Siauruko muziejus. Anykščiuose kryžiuojasi keliai, vedantys į kitus Aukštaitijos miestus: Panevėžį, Ukmergę, Molėtus, Kupiškį ir Rokiškį.

Pirmą kartą raštuose Anykščiai kaip gyvenama vietovė minimi 1440 m. liepos 22 dienos rašte kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, kuriame 1442 m. jame lankėsi ir pats tuo metu 15-metis Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis. XV a. II pusėje jau minimas ir Anykščių miestelis, vėliau – valsčius. Nuo XX a. vidurio iki šiol Anykščiai yra rajono centras.

1792 m. sausio 17 d. paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) suteikė Anykščiams miesto teises ir herbą, kuriame pavaizduotas tiltas per upę, papuoštas tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių Šv. Jono Nepomuko statula. 1992 m. buvo įteisintas atkurtas istorinis Anykščių herbas (etalono autorė dailininkė Laima Ramonienė).

Istorinė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Anykščių dvaro vieta Anykštos dešiniajame krante iki vėliau nutiesto siaurojo geležinkelio dabar reprezentuoja Anykščių krašto kultūrines ir gamtines vertybes. Rekonstruotuose XIX a. pabaigos pastatuose, kur ilgą laiką veikė vietinė mokykla, dabar įrengtas Anykščių regioninio parko lankytojų aptarnavimo centras, veikia Anykščių menų inkubatorius – menų studija, kur kuria ir savo kūrinius pristato jaunoji menininkų karta.

Tiltas per Šventąją Anykščių centre yra žinomas nuo XVIII a. pabaigos. Iki XX a. pradžios ties šia upės vieta buvo statomi tik mediniai tiltai, 1931–1932 m. pastatytas geležinis tiltas, pavadintas Vyskupo Antano Baranausko vardu. 1944 m., karui baigiantis, jis buvo susprogdintas, jo vietoje pastatytas naujas gelžbetoninis tiltas, stovintis iki šiol. 1931 m. pastatytas gelžbetoninis tiltas per Anykštos upelį, stovintis iki šiol. 1998 m. pastatytas ir pėsčiųjų tiltas per Šventąją pietvakariniame Anykščių pakraštyje.

XIX a. pirmojoje pusėje miestelis sparčiai augo, tuo metu susiformavo jo planinė struktūra, senamiestyje išlikusi iki šiol. Nuo 1993 m. Anykščių senamiestis yra valstybės saugomas urbanistikos paminklas.

Anykščių architektūrinė dominantė yra 1899–1909 m. pastatyta mūrinė neogotikinė dviejų bokštų stačiakampio bazilikinio plano 64 metrų ilgio ir 36 metrų pločio trijų navų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia (architektas Nikolajus Andrejevas). Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. liepos 28 d. vokiečiai susprogdino bokštų viršutines dalis, tik 1928–1929 m. bažnyčia suremontuota ir mūriniai bokštai atstatyti, bet paprastesni ir žemesni, todėl dabar yra 79 metrų aukščio. Vis dėlto Anykščių bažnyčia yra aukščiausias Lietuvoje kulto pastatas.

1929 m. dešiniajame bokšte buvo įtaisyti trys nauji plieniniai varpai: Šv. Matas, Šv. Juozapas ir Šv. Jonas. 1934 m. bažnyčioje buvo sumontuoti šešių registrų šešių balsų vargonai, kurie nuo 2000 m. naudojami kaip papildomi. 1998 m. Anykščių bažnyčioje buvo sumontuoti trijų manualų 45 balsų vargonai, pagaminti dar 1887 m. ir atgabenti iš Sauthemptono (Didžioji Britanija).

Anykštėnui rašytojui Antanui Vienuoliui parėmus, 1957 m. Anykščių bažnyčioje buvo pastatytas poeto ir dvasininko Antano Baranausko marmurinis biustas (autorius – skulptorius Henrikas Rudzinskas) – pirmasis didžiojo anykštėno paminklinis ženklas. Vėliau klebono Alberto Talačkos (1921–1999) rūpesčiu bažnyčia buvo papildyta didelės meninės vertės profesionalaus meno kūriniais: vitražu virš paradinių durų „Šv. Matas evangelistas“ (autorė – Marija Anortė Mackelaitė, pirmasis Lietuvos bažnyčiose stiklo luitų vitražas, 1972 m.), 13 vitražų centrinės navos šoniniuose ir galiniuose languose (autorė – Marija Anortė Mackelaitė, 1971–1988 m.), paveikslais „Šv. Kazimieras“ ir „Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis“ (autorius – dailininkas Vaidotas Žukas, 1987 m.), Konstantino Sirvydo biustu (autorius – skulptorius Jonas Meškelevičius, 1988 m.) ir Klemenso Kairio bareljefu (autoriai – skulptorius Leonas Žuklys ir tautodailininkas Liudas Tarabilda, 1982 m.). Minint A. Talačkos 100-metį, ant vienos iš centrinių kolonų įtaisyta ir šio dvasininko memorialinė skulptūrinė kompozicija (autorius – metalo dailininkas Romualdas Inčirauskas, 2021 m.).

Anykščių bažnyčios šventorių juosia akmenų mūro tvora. Joje A. Talačkos iniciatyva jos stulpų nišose buvo įtaisytos Kryžiaus kelio stočių koplytėlės (autorius – tautodailininkas Rimas Idzelis, 1982–1988 m.). Šventoriuje yra Anykščių parapijoje tarnavusių kunigų kapai su skulptūriniais antkapiniais paminklais. 1986 m. šventoriuje už bažnyčios buvo pastatytas skulptūrinis paminklas žymiųjų anykštėnų tėvams atminti (autorius – skulptorius Antanas Kmieliauskas), 1987 m. priešais bažnyčią iškilo Misijų kryžius (autorius – tautodailininkas Kazimieras Nemanis), 1988 m. – Tremtinių kryžius (autorius – tautodailininkas Alvydas Seibutis), 2020 m. – paminklinė kompozicija Lietuvos nepriklausomybės 1919–1920 m. kovų savanoriams, 2021 m. – paminklinis kryžius pokario kovų moterims – anykštėnėms partizanėms ir ryšininkėms.

Minint bažnyčios statybos pabaigos 100-metį, iš šventoriuje užaugusios ir nudžiūvusios apie 400 metų amžiaus guobos kamieno medžio drožėjas Jonas Tvardauskas sukūrė jubiliejinį paminklą „Šv. Matas“ (2009 m.). Dešiniajame bažnyčios bokšte 2012 m. buvo sumontuoti metaliniai laiptai, vedantys į 31,5 m aukštyje įrengtą panoraminę Anykščių miesto apžvalgos aikštelę, kur įrengta ir pažintinė ekspozicija.

Pirmosios Anykščių miesto kapinės, įrengtos istorinėje bažnyčios žemėje Jurzdike, uždarytos 1913 m. ir 1963 m. likviduotos. Jų vietoje išlikusi tik Anykščių koplyčia, pastatyta 1861 m., rekonstruota ir iš dalies pridengta gaubtu 1985 m. pagal architekto Gedimino Baravyko projektą. Koplyčioje nuo 1985 m. iki šiol veikia civilinės metrikacijos įstaiga, nuo 1992 m. – ir meno centras su parodų salėmis. Kapinėms atminti jų pietvakariniame kampe pastatytas paminklas – skulptūrinė šventųjų vartų (trijų kryžių) kompozicija (fundatoriai – Aldona Avižienytė-Venckūnienė ir Algirdas Antanas Avižienis, autorius – skulptorius Antanas Žukauskas, 2013 m.).

Pagrindinės XX a. Anykščių kapinės (dabar – Anykščių senosios kapinės) yra pietiniame miesto pakraštyje, Anykščių šilelio pašonėje, jose toliau laidojama šeimų kapavietėse. Prie šių kapinių stovi iškilus paminklas Tremtinių kryžius „Tautos kančia – mano kančia“ (autoriai – tautodailininkai Jonas Tvardauskas ir Liudas Tarabilda, 1989 m.). Šiose kapinėse yra žymių Lietuvos ir Anykščių krašto žmonių kapų: rašytojos Bronės Buivydaitės, švietėjo Gustavo Bžozovskio-Brazausko, gydytojo ir švietėjo Juozo Brazaičio, knygnešių Valerijono Laskausko ir Felikso Kairio kapai, Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvių kapai.

XX a. pabaigoje į pietus už miesto, Jurzdiko kaimo teritorijoje, buvo įrengtos Anykščių naujosios kapinės.

Anykščiuose, vieninteliame Lietuvos mieste, yra net dvi individualios kapavietės. Liudiškių kalvos viršūnėje pietiniame priemiestyje įrengtas Jono Biliūno kapas su įspūdingu antkapiniu paminklu (architektas Vytautas Gabriūnas, 1958 m.), o rašytojas Antanas Vienuolis palaidotas jo memorialinės sodybos sodelyje.

Nuo 1927 m., kai rašytojas Antanas Vienuolis atvėrė lankymui poeto ir vyskupo Antano Baranausko klėtelę, iki šiol Anykščiuose plėtojamos muziejininkystės tradicijos. Mieste galima aplankyti ne tik Klėtelę, bet ir A. Vienuolio namą-muziejų, rašytojos Bronės Buivydaitės sodybą-muziejų, Siauruko muziejų ir Šeimyniškėlių piliakalnio istorinį kompleksą. Istoriniame Anykščių Vysk. A. Baranausko parapijos salės pastate, kuris priešais bažnyčią pastatytas 1930 m., nuo 2009 m. veikia Anykščių sakralinio meno centro ir Angelų muziejaus ekspozicijos.

Mieste stovi du paminklai Antanui Baranauskui: biustas prie klėtelės (skulptorius Arūnas Kynas, 1985 m.) ir paminklinė kompozicija Vyskupo skvere (skulptorius Arūnas Sakalauskas ir architektas Ričardas Krištapavičius, 1993 m., Lietuvos nacionalinė premija 1994 m.), paminklas Antanui Vienuoliui (skulptorius Petras Aleksandravičius ir architektas Vytautas Gabriūnas, 1982 m.).

Anykščių bendruomenės iniciatyva centrinėje A. Baranausko aikštėje pastatytas paminklas Laisvei (skulptorius Vladas Vildžiūnas, architektas Henrikas Šilgalis, 2002 m.). Mieste nuo 2013 m. kuriamas tarptautinis akcentas – Kalbų alėja Vyskupo skvere, šalia L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos. Akmeninėse plytelėse įrengiami pasisveikinimo įrašai („Laba diena“) įvairiomis pasaulio kalbomis, šiuo metu alėjoje jau sumontuota 14 plytelių.

Anykščiuose keliautojų laukia prekybos centrai „Maxima“ (A. Baranausko a. 4), „Iki Šilelis“ (J. Biliūno g. 13), „Norfa XL“ (Žiburio g. 12) ir „Norfa XXL“ (Vilniaus g. 22), per dešimtį vietinių privačių ar vartotojų kooperatyvo parduotuvių, prekiaujančių maisto produktais. Suvenyrų iš Anykščių pasiūlys specializuota vietinių produktų parduotuvė „Pagaminta Anykščiuose“ (A. Baranausko a. 1).

Anykščių mieste veikia per 20 viešojo maitinimo įstaigų, dauguma jų sutelkta miesto senamiestyje ar jo prieigose. Universalias maitinimo paslaugas čia siūlo kavinės „Erdvė“ (A. Baranausko a. 9), „Juna“ (J. Biliūno g. 7), Euro Pub „Seklyčia“ (J. Biliūno g. 4), „Roko virtuvė“ (A. Baranausko a. 15), gurmaniškus pomėgius patenka „Nykščio namų“ restoranas (Liudiškių g. 18), namų restoranas „5 taškai“ (S. Daukanto g. 5), „Perino“ gastrobaras (S. Dariaus ir S. Girėno g. 8) ar restoranas „BasiBasi“ ant Šventosios užtvankos.

Nakvynei Anykščiuose kviečia viešbučiai „Puntukas“ (A. Baranausko a. 15) ir „Nykščio namai“ (Liudiškių g. 18), piligrimus priglaus ir Anykščių Šv. Mato parapijos namai šalia bažnyčios, o sveikatinimo paslaugas suteiks SPA „Vilnius Anykščiai“ (Vilniaus g. 80).